- nebuitis
- 1 nebuitìs sf. (4, 3b), nebuĩtis (2)
1. nebuvimas, neegzistavimas: Todrin jog kiekvienas daiktas sutvertas, pirm negi buvo sutvertas, turėjo amžiną nebuitį SPI80.
2. Kpr, Grž nelaimė, bėda: Prieš kokią nebuĩtį jau taip juokiesi?! Jnšk. Tokia jau nebuitìs jam buvo skirta Krns. Prieš nẽbuitį višta gieda Krns. Kad būč žinojus šitą nebuĩtį, nebūčiau ejus klėtelėn [su tavim] gulti Ds. ^ Kokių nebuĩčių čia ieškai! Ds. Kad taũ nebuitìs! Ds.
3. mirtis; plg. nebuituvė 2: Pomėtyk (atmink): jei tu manęs nesklausysi, tai bus nebuitis Arm.
◊ iš nebuĩčių kaip tyčia: Iš nebuĩčių ant mažo krūmelio vežimas apvirto Ad.kaĩp ant tų̃ nebuĩčių kaip prieš nelaimę, kaip tyčia: Kap ant tų nebuĩčių ir raktus pamečiau nuo svirno Dglš. Kaip an tų nebuĩčių – kai nelaukėm, tai ir atvažiavo Sdk. Kaip ant tų nebuičių̃ ir žabo nė kokio nesusgriebiu [mušti] Ds.
Dictionary of the Lithuanian Language.